Latvija visai šalia. Sakome, jog tai mūsų sesė. Tačiau įdomu kiek lietuvių galėtų pasakyti, kada yra Latvijos nepriklausomybės diena? Užsieniečiai lietuvių klausia, ar latviai į mus panašus? „Panašūs“, – atsakome. Tai ar galite susikalbėti savo kal­bomis? Kaip, pavyzdžiui, švedai su norvegais? „Ne“, – atsakome. Bet pa­pasakoti apie Latviją ir latvius juk galite, nes esate kaimynai? Ką mes galime papasakoti? Deja. Artima mums Latvija, o tarsi – tolima.

Tėvai man pasakojo apie jų pir­mąją iškylą iš Šiaulių į Rygą. Vyko jie jau vadinamu autobusu, nors tai buvo sunkvežimis su suolais kėbule. Įlipti buvo nuleidžiamos metalinės kopėtėlės. Vyrai padėdavo įlipti moteri­ms. Konduktorė visus apibilietuodavo ir sėsdavo kabinon šalia vairuotojo.

Vėliau kelionių į Latviją padau­gėjo. „Ten visko daugiau“, – sakyda­vo žmonės ir vykdavo apsipirkti. Ša­lia visų daiktų visad būdavo perka­mos rūkytos strimelės ir saldainiai „Karvutė“. Iš gimtinės Šiaulių kiemo vaikų veik visi buvo lankęsi Rygoje, o Vilniuje ne­daugelis, tad kai kurie teigė, kad Lie­tuvos sostinė yra Ryga.

Laikai keitėsi ir pagaliau ėmėme važiuoti į Rygą pasigrožėti tenykščiu senamiesčiu, aplankyti spektaklį operos ir baleto teatre ar pamatyti, iš­girsti kokį kitą renginį, koncertą, pailsėti Jūrmaloje ar pervažiuoti visą Kuržeme (Kuršą) nuo Jūrmalos iki Liepojos.

Tad, atrodo, reikėtų tarti tik „artima – Latvija“, ir tiek. Bet kada latviai švenčia Nepriklausomybės dieną? Girdėjau atsakant, jog, girdi, eilės tvarka, tai yra: lietuviai – vasario 16, latviai – vasario 17, o estai – vasario 18. Keista, bet nėra daug teisingų atsakymų – lapkričio 18 dieną. Kiek Latvijoje gyventojų? Dažnas atsaky­mas, jog daugiau negu Lietuvoje. O išties Latvijoje jų 2 milijonai 270 tūkstančių. Kiek narių parlamente (Seime)? Klysime vėl sakydami, jog daugiau negu Lietuvoje. Jų gi tik 100. Atkūrė latviai nepriklausomybe 1990 m. gegužės 4 d. Irgi ne visi šią datą pasakytų. Gal tik šiuolaikiniai žmonės greičiau paminėtų Latvijos interneto kodą (lv) ir šalies telefono kodą (371).

Spaudos straipsniuose apie Latviją užtikau įdomių minčių, kodėl Rygoje ar Jūrmaloje daug „naujųjų rusų“, nes esą Latvijos ne­priklausomybės aušroje buvo suda­rytas toks neformalus ir beveik vi­suomeninis faktas, kad rusakalbis elitas nesikiš į Latvijos politiką, o lat­vių elitas netrukdys rusakalbių elito verslui.

Kaip ten bebūtų, bent aš galiu pa­sakyti, jog myliu Latviją. Draugai vis mini kavinuke Rygos senamiestyje per du aukštus ir tik su keturiais sta­liukais. Be abejo, kaip būdamas Ry­goje neaplankysi Rygos pilies, Do­mo katedros ir aikštės šalia jos, Šv. Petro bažnyčios, o gal pakilsi ir į jos bokštą, Juodagalvių riterių rūmų, nesifotografuosi prie paminklo gar­siesiems Bremeno muzikantams… Keliaujant Kuržemės (Kuršo) keliu negalima neaplankyti Abavos („Kuržemės Šveicarijos“), ir nepasi­važinėti vasaros bobslėjaus trasa, nestabtelti Kuldygoje („latviškoje Ve­necijoje“) pasigrožėti dviem kriokliais (plačiausiu Europoje ir aukš­čiausiu Latvijoje), neapžiūrėti pa­slaptingųjų Riežupės smėlio urvų ka­takombų. Ventspilis – vienas iš gra­žiausių ir turtingiausių Latvijos miestų. Pagrindinė jo dominantė – Livonijos ordino pilis. Liepojoje gi didžiausias turistų minias traukia ka­rinio miestelio kalėjimas. 1905 m. kalėjime bausmę atliko tų metų revo­liuciniame judėjime dalyvavę garni­zono jūreiviai. Vėliau čia buvo kalinami nepaklusnūs sovietinės armijos kareiviai bei karininkai, o taipogi lat­vių karo laivyno jūreiviai. Iki 1997 m. čia buvo kalėjimas, o dabar jame vyksta teatralizuotas šou: griežti „prižiūrėtojai“ ne tik papasakoja apie istorinę šios vietos praeitį, bet ir pri­verčia turistus pasijausti kalintųjų vaidmenyje.

Latvijoje atrandi ir Europos cen­trą. Pradėjau skaičiuoti, kiekgi Euro­pos centrų esu buvęs. Pirmiausia tai prie akmeninės plokštės, paguldytos už 23 kilometrų į šiaurę nuo Vil­niaus, naujojo plento į Molėtus kairė­je, kalvotoje vietovėje, vadinamoje tiesiog „Europos centru“. Buvau, taip pat į šiaurę, bet jau kitu keliu, nuo Vilniaus važiuojant „Europos centro parke“, kuriame atvykusiuosius pasitinka skulptūros. Atsimenu, dar socializmo laikais dažnai girdė­davau, kad Europos centras esąs Pra­hoje. Kai Čekija ir Slovakija pasida­lijo, Slovakijos valdžia pranešė, jog dabar Europos centras esąs Krahulės kalnas Slovakijoje. Išlipus tarptauti­niame Budapešto oro uoste visus pasitinka plakatas „Sveiki atvykę į Eu­ropos širdį Vengrijoje!“, o Slovėnijoje tvirtinama, kad Europos centras – Adrijos jūra. Latvijoje Europos centras – oranžine spalva nudažyta metalinė konstrukcija su tai aiškinan­čiu tekstu netoli nuo jūros prie Latvi­jos ir Lietuvos sienos, bet, aišku, Lat­vijos pusėje.

Sako, jog latviai labai mėgsta dainuoti. Pirmoji visuotinė dainų šventė Rygoje įvyko 1873 metais, kai Lietuvoje beveik puse amžiaus vėliau – 1924 m. O didžiausią daina­vimais Baltijos valstybių sau norime prisiskirti mes. „Jei nebūtų buvę dai­nų švenčių, nebūtų buvę ir mūsų“, – sako latviai. „Dainų šventė – tai mis­terija, sugrįžimas į savo sielą, piligri­mystė“, – rašė latvių filosofas Konstantinas Raudivė. „Su Lyguo vėliava prieš 130 metų save pradėjom su­vokti kaip naciją“ – pasakė istorijon įsirašiusi Latvijos Respublikos prezidentė Vairą Vykė-Freiberga jubiliejinės dainų šventės baigiamajame koncerte.

Jei kam teko lankytis Rygoje, kai čia vyksta dainų šventės, atrodo, kad visi dainuoja. Tenykščiame Miško parke susitinka dvi žmonių jūros: viena – estradoje stovintis daugia­tūkstantinis choras, kita – tūkstančiai žiūrovų amfiteatre. Bet dainuoja visi. Šalyje ruošiamas Dainų švenčių įstatymas, be to, siūloma jas organizuoti kasmet, o ne kas penkeri metai.

Lietuvoje vyksta „Poezijos pava­sariai“, o Latvijoje Poezijos dienos – rudenį. Pagrindinis šio renginio pri­zas – „Pegaso kanopa“. Be abejo, vis­kas labiausiai siejama su Janio Rai­nio vardu. Ieškoma naujų formų, bet viskas kaip visur – naktiniai skaity­mai, dainuojamoji poezija; poezijos ir džiazo projektai…

Latviai didžiuojasi savo operos ir baleto teatru. Gi esu įsitikinęs, kad mūsų operos ir baleto teatro spektak­liai nėra blogesni už latvių. Ir vienur, ir kitur yra iškilesnių pastatymų, ir tiek.

Tad kas yra latviai lietuviams?

Štai be rusų mes negalime – juos mylime už plačią ir atvirą širdį, gi dėl jų valdžios ir visų kitų dalykų juos pateisiname posakiu: „Rusijos protu nesuprasi“. Su lenkais santykiai irgi tarsi aiškūs: yra čia vietos meilei, bet tuoj pat daug pavydo ar net neapykantos. Vienija religija, bet nepamirštame istorinių skriaudų ir t.t. Latviai gi nėra įsispaudę mūsų mentalitete, nėra labai neigiamų, bet nėra ir išskirtiniau teigiamų stereotipų. XIX ir XX amžių sandūroje Jonas Šliūpas kalbėjo apie bendros Lietuvos ir Latvijos valstybės sukūrimą, bet niekas šiandien to net nežino.

Lietuvių ir latvių literatūrinis bendradarbiavimas sovietmečiu plėtojosi dargi intensyviau negu dabar. Galime pasidžiaugti, jog lietuvių ir latvių poezija berods niekada nekonkuravo. Nors teko latvių kultūrinėje spaudoje regėti priekaištus, kad jie lietuvių literatūrą pristato nuo K.Donelaičio iki šiandieninių autorių, o Lietuvoje pristatant latvių literatūrą jokio nuoseklumo nėra. Bent man jaunystėje patiko Vilio Lacio romanai. Dabar labiausiai patinka autorės moterys, kurių nemažai.

Kalbant apie latvius negali nepaminėti Joninių. Jie taip garsiai šią dieną šventė, kad ir lietuvius tai daryti privertė. Nejau Lietuvoje mažiau Jonų negu Latvijoje Janių? Tiesa, ši diena pas kaimynus vadinama Lyguo. Pavadinimas sudarytas iš priedainių garsažodžių, tad šventės vardas skatina tądien dainuoti, o minėta, kad latviai tai mėgsta. Šia švente Latvija prisistatė Europos Sąjungai kaip Lietuva krepšiniu.

Užsienio spaudoje teko matyti valstybių eiliškumo lentelę pagal optimistų ir pesimistų skaičių. Baltijos valstybės velkasi gale. Tai reiškia, kad esame liūdni, nes tarp mūsų žymiai daugiau pesimistų. Lietuva ir Latvija toje rikiuotėje viena šala kitos: tik latviai pakopa (viena vieta) aukščiau už lietuvius. Suprask, ten truputėlį žmonės linksmesni (estai pakilę keliomis pakopomis optimizmo link).

Gal labiau linkę linksmintis latviai pirmieji paskelbė Rygą naktį iš šeštadienio į sekmadienį nemiegančiu miestu. Bet net ir vasarą tuščias tą naktį Latvijos sostinės senamiestis. Aišku, pačiuose klubuose gyvenimas vyksta. Paskutinį kartą su draugais lankantis Rygoje užsukome į barą „Paparacai“. Tokio dizaino reikėjo tikėtis: senoviniai ir naujesni fotoaparatai, ant sienos didelis pano su išsislapsčiusiais fotoreporteriais. Kitas baras, pavadinimu „Nostalgija“ – sovietinės epochos priminimas.

Vasarą kaip visur, taip ir Rygos senamiestyje malonu pasėdėti lauko kavinėse. Norėjome papietauti. Rinkomės kavinuke, ne kur padavėjos mini sijonėliais, bet kur aptarnauja keturiasdešimties-penkiasdešimties metų moterys. Prie baro – tokio pat amžiaus barmenas. Skaniai papietavome. Nors Latvijos sostinė čia nėra išimtis, visur vienodai – kavinės šeimininkai žino, jog jeigu klientai daugiau dėmesio skirs padavėjų kojoms – mažiau maistui.

Taip susiklostė, kad Latvijoje draugų neturėjau ir neturiu. Jei kalbėti apie mūsų kaimynus, tai turiu draugų Lenkijoje, Rusijoje, dargi Baltarusijoje, turiu ir Švedijoje ar toliau esančioje Estijoje. O Latvijoje ne. Pasiklausinėjau bičiulių apie jų draugus Latvijoje. Keista, bet ir jie su latviais nebendrauja. Džiaugtis, aišku, čia nėra kuo. Jau verčiau būtų priešingai. Juk latviai ir lietuviai yra vieninteliai gyvi baltų atstovai. Latviai turi daug ką bendra tiek su lietuviais, tiek su estais. Su mumis latvius sieja bendra etninė kilmė, nuo 1561 m. bendra istorija Lietu­vos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nuo 1569 m. – abiejų tautų Respublikoje, vėliau – Rusijos imperijoje, o XX a. – 50 metų Sovietų Sąjungo­je. Latviai save vadina dviem var­dais: kasdieniu priesaginiu „latvieši“ ir poetiniu „latvji“. Šiaip latviai yra laikomi santūriais šiauriečiais. Santūresniais už lietuvius. Tokius juos suformavo istorinė, kultūrinė ir religinė įtaka, perimta iš vokiečių ir skandinavų (ypač švedų). Lat­vius formavo ir jų teritorijoje gyvenusį finų tauta lyviai. Šiaip jau juokaujama, jog Latvija yra ta pati Lie­tuva. Kartą įsiklausiau į latvių po­kalbį. Kalbėjo jie tokia greitakalbe, kad pasirodė, jog kalbasi italai. O vėliau pagalvojau, kad ir lietuvių kalba daug kam panaši į italų.

Tad kokie didžiausi skirtumai tarp Lietuvos ir Latvijos? Latviški paminklai du kartus didesni negu lie­tuviški. Latvijo­je labiau išvystytos žiemos sporto ša­kos. Nors kalnai pas kaimynus nėra didesni negu Lietuvoje, ten veikia 32 slidinėjimo trasos, prie kiekvienos iš jų įkurti viešbučiai, kavinės, invento­riaus nuomos punktai, kitos pramo­gos. Ant palyginti neaukšto kalno latviai sugeba sukurti trasas snieglenčių sportui, slidinėjimui ar rogu­čių sportui. Pati trasa nuolat valoma, įrengtos modernios laiko skaičiavi­mo sistemos, o kai nesninga, latviai sniego prasimano patys – jį gamina sniego patrankomis vadinami įrengi­niai. Įrengtas apšvietimas, todėl gali­ma slidinėti nors iki vidurnakčio. O vasarą čia įrengiami grioviai, koriais teka vanduo ir gali nuo kalno nusi­leisti vandens rogutėmis.

Latviai įvairiau ir įdomiau už lie­tuvius prisistato internete. Štai kai­mynai internete įkūrė nacionalinį tu­rizmo tinklalapį, kuriame pas save lietuvius vilioja lietuvių kalba. Todėl per metus Latvijoje apsilanko apie milijonas lietuvių ir palieka ten apie 50 milijonų litų. Kaip ten bebūtų, kai ilgiau pabūni Latvijoje, traukia į Lie­tuvą, bet, gal ir keista, po kiek laiko vėl norisi apsilankyti pas kaimynas. Gal tad ateis metas, kai kalbėdami apie Latviją nebetarsime žodžio ‚to­lima“. Šiais metais pažymėjo­me 777-ąsias metines, kai baltų gen­tys susivienijo ir Saulės mūšyje su­mušė Kalavijuočių ordiną, tai buvo baltų genčių vienyste diena. Gal to­dėl tarp lietuvių ir latvių daugiau pa­našumų negu skirtumų.

Ričardas Jakutis